Melo portalų Lietuvoje paskirtis ir tikrasis poveikis (II)

Pirmoje tyrimo dalyje pasakojome apie pasaulinius informacinio laukų permainų procesus, veikiančius ir Lietuvą. Kaip socialiniai tinklai virto priešiškos propagandos įrankiais. Šiandien – apie konkrečius veikėjus ir jų veiklos metodus Lietuvoje.

RITA MILIŪTĖ

LIUDAS DAPKUS

 

Sraigtai ir sraigteliai

 

Kas yra tie keistomis idėjomis besidalijantys Lietuvos Respublikos piliečiai ir ką jie veikė anksčiau? Šiuo metu iš purvino žaidimo pašalintas Algirdas Paleckis buvo svarbi figūra ne tik viešuose akcijose, bet ir užkulisinėje veikloje. Tai – ištisa tarpusavyje susijusi dezinformacijos kanalų ekosistema.

 

Politologas Marius Laurinavičius tai vadina startuolio principu: „Pradeda savo pinigais ir iniciatyva, paskui pardavinėja kokiam verslininkui, tas parduoda dar kažkam ir galų gale parduodamas Kremliui ir tampa sistemos dalimi.

Tai yra didžiulė ekosistema, kuri žino tik bendras kryptis. Tada kiekvienas atskirai gali bandyti rasti savo nišą, kažką daryti ir už tai būti apdovanotas.“

 

Marius Laurinavičius

 

Anksčiau itin aktyvius tokio pobūdžio portalus kaip alkas ar sarmatas, vėliau pakeitė sutelktų pajėgumų projektas „Būkime vieningi“. Jo priedanga – menama kova už Žemaitiją ir jos žmones.

 

Klaipėdoje registruotas sambūris propaguoja agresyvią Rusijos politiką ir „Visuomenės saugumo koncepcijos“ idėjas Lietuvoje. Šią buvusių sovietų kariškių sukurtą koncepciją dekretu yra patvirtinęs Vladimiras Putinas.

 

Nerijus Maliukevičius: „Yra toks terminas naudingi idiotai, kurie tokias veiklas vykdo net ir tiesiogiai nekontroliuojami Kremliaus ar Kaliningrado, pikti ant viso pasaulio, įsižeidę ant politikų. Jų nuoskaudomis lengva manipuliuoti, pametėti tam tikras medžiagas, informacijas.

 

Nerijus Maliukevičius

 

Grupuotės, užgrūdintos kovose su amerikiečių kompanija „Chevron“ ir žemės pardavimu užsieniečiams, vėliau buvo nukreiptos kovoti prieš kitus taikinius. Pagrindinis kalbėtojas Vaidas Lekstutis, laiškų Rusijos ir Baltarusijos prezidentams dėl skalūnų dujų žvalgybos autorius. Kiti du veikėjai – Olegas Tytorenko ir Vygantas Kelertas. Jie atvirai reiškia paramą Kremliaus agresijai Ukrainoje, rinko parašus peticijai dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Rusijos.

 

Algis Ramanauskas ragina matyti ne tik tai, kas sakoma, bet ir kas tai sako: „Pažiūrėkim į Lekstutį. Jis blogai atrodo. Labai neproporcingas, baisus žmogus. Pažiūrėkime į jo draugus, lygiai tokie patys. Išsigimėliai iš esmės. Ar jie gali parašyti ką nors teisingo? Negali. Bet ką jie daro yra pati baisiausia melo forma. Paima žiupsnį tiesos ir sumaišo su melo krūva, panašiai kaip Janutienė, kaip Kremlius. Aš manau, kad jie serga pačia sunkiausia melo forma – rusiškojo melo forma, kai kalbantysis puikiai žino, kad meluoja, tačiau pats tuo tiki.“

 

Algis Ramanauskas

 

Su šia grupuote yra susijęs ir portalas Ldiena, kurį atvirai priešišku Lietuvai ir palankiui Kremliui turiniu pildo vienas asmuo. Tai – radikalios propagandos portalas, naudojamas specialioms akcijoms, tačiau didesnio srauto jam generuoti nepavyksta.

 

Dar viena poveikio priemonė – Press Jazz blogas, suprask džiazuojanti lengva žiniasklaida. Turinį valdo viešoji įstaiga „Tėvynės konduktoriai“. Direktorius – Darius Ryliškis. Buvęs vicekonsulas Lietuvos generaliniame konsulate Sankt Peterburge, o dabar – įmonės „Norfos mažmena“ atstovas spaudai. Kalbėtojai – tie patys nuolatiniai sąmokslo teorijų eiliniai.  

 

Štai kaip tai veikia. Pasakoja Ričardas Savukynas: „Ryškiausias pavyzdys – portalas rodo reklamos skydelius, tarkime, „Google Ads“. Paskelbi straipsnį, kuris yra atvirai prokremliškas. Kremliaus tarnybos, kurios ieško tokių publikacijų, pamato, identifikuoja turinį ir užsuka tam straipsniui reklamas feisbuke. Žmogus mato, kad eina didelis srautas skaitytojų iš feisbuko ir galvoja – labai dominantis straipsnis, bet iš tiesų jis toks skaitomas, nes įvairiais būdais užsakinėjama reklama.“

 

Ričardas Savukynas

 

Yra nepamainomų kalbėtojų pulkas, kuris nuolat dalyvauja visokiose akcijose. Giedrius Grabauskas – Socialistinio Liaudies fronto pirmininkas. Judėjimo „Lietuva be nacizmo“ narys. Pristato antifašistu, žurnalistu. Dažnai cituojamas Rusijos TV kanalų, vienas dažniausių komentatorių režimo žiniasklaidoje.

Donatas Šulcas – Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas, turėjęs įmonę, kuri likviduota po to, kai daugiau nei trejus metus piktybiškai neteikė finansinių ataskaitų.

 

Prie „Socialistinio liaudies fronto“ šliejasi organizacijos Rolando Paulausko „Mūsų gretos“, Zigmo Vaišvilos „Birželio 3-iosios grupė“, „Tautinių socialistų nacionaldarbininkai“ ir kiti. Esminė panašiai veikiančių subjektų paskirtis – prorusiškos propagandos sklaida. Tuos pačius veidus galima pamatyti viešose protesto akcijas, kurias visada filmuoja Kremliaus TV kanalai.

 

R.Savukynas: „Panašu, kad jie piketus daro ne Lietuvai, jie nežino kas juos publikuos, bet visada atsiranda kažkokia Rusijos TV, kuri sugeba parodyti, kad jų ten susirinko dešimtys ar net šimtai, nors realiai būna penki ar aštuoni.“

 

Vasario mėnesį Briuselyje Europos Parlamento Žaliųjų frakcija surengė viešus klausymus „Politiniai persekiojimai Baltijos šalyse“. Diskusijoje tiesiogiai iš Lietuvos internetu pasisakė buvęs Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Viačeslavas Titovas ir Giedrius Grabauskas.

 

Kai kurie specializuojasi tam tikrose sritys. Pavyzdžiui – viešoji įstaiga „Karių Teisių Gynimo Centras„ ir jo vadovas Laimonas Jakas. Esminės nuolat transliuojamos jų žinios – Lietuvos kariuomenei skiriama per daug pinigų, o jos vadovai – susitepę.

 

Karolis Žukauskas įsitikinęs, kad jam keršija už kritiką: „Laimoną Jaką pažįstu asmeniškai, matau ką jis veikia, minėjau savo tyrime. Jis turi fiktyvią karių gynimo organizaciją, plėtoja vaikų grobimo temą  ir panašiai. Jis labai nori į politiką, bet nesėkmingai dalyvavo. Miniu šviesiai tiesiai tas pavardes, todėl jie kerštauja. Vieni blokuoja, kiti ignoruoja, eina į konfliktą žinutėmis arba štai rašo mane vadindamas gėjumi.“

 

Karolis Žukauskas

 

Daugelis šių personažai – dažnai tik vata kimštos lėlės, tampomos už siūlų. Bet kas laiko virvučių galus?

 

N.Maliukevičius turi duomenų, kad tai daroma iš Kaliningrado regiono: „Toks įdirbis. Žmogaus teisų kabutėse pasirodymai Briuselis, Paleckio gynimas, ataskaitos. Visa tai daroma Kaliningrade. Buvo toks Modestas Kolerovas, šiuo metu persona non grata ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos valstybėse. Po mokslininko priedanga veikia toks Vadimas Smirnovas, kuris užsiima Baltijos šalių tyrimais ir panašiai. Tai simptomas, kad ši atsakomybė buvo perkelta į Kaliningradą.“

 

Kokia šios veiklos prasmė?

 

R.Savukynas paaiškina: „Jeigu turime vieną didelį portalą, jis lengvai identifikuojamas, žmonės lengvai supranta, kad tai yra propaganda ir atsirenka. Bet jeigu portalų bus 50, visų jų atmintinai niekas nežinos, ypač tokių, kur ateina po tūkstantį ar du tūkstančiai per dieną. Poveikis – nepastebimas, bet pilnavertis.“

 

Informacinių karų ekspertas Marius Laurinavičius neabejoja, kad tai – gerokai didesnio plano dalis.

 

„Ieško silpnųjų vietų, ieško ne tik Lietuvoje. Radę tokią vietą, per ją atakuoja. Tas miškų atvejis irgi pateko į dezinformacijos atakų taikinį ir tikrai buvo tam išnaudotas. Žinant, kad tai buvo svarbi lietuviui tema. Per tai galima priešinti visuomenę ir silpninti valstybę. Svarbiausia – sakyti, kad Lietuvoje viskas yra blogai. Visi vagys, kažką kenkia, miškai naikinami, ekonomika griaunama ir panašiai. Visi tie naratyvai yra specialiai kuriami“, – sakė jis.

 

Poveikis visuomenei ir kitos detalės

 

Jie maži ir nereikšmingi? Neverti dėmesio? Ar tikrai? Juk tai, su kokiu nuoseklumu ir kantrybe audžiamas šis tinklas, verčia daryti kitokią prielaidą. Kokia galėtų būti šių dezinformacijos kanalų sklaida ir auditorija?

 

R.Savukynas įspėja: „Tipiškas nesąmonių portalas turi nuo kelių šimtų skaitytojų per dieną iki kartais kelių tūkstančių. Tai toks, kuris seniai renka auditoriją ir yra smarkiai viską įsukęs. Aišku, kai paskelbia kažką kas smarkiai įsukinėja, būna daugiau žmonių. Mėnesinė auditorija, žinoma, didesnė. Todėl pavienis portalas gali pasiekti 10 tūkst. ar daugiau žmonių.  Ir jei tokių portalų yra dešimtys, internete jie pasiekia dešimtis tūkstančių. Pakankamai daug, kad tai darytų įtaką politikai ir situacijai Lietuvoje.“

 

Ir tai – ne vien interneto karai. Lietuvoje steigiamos organizacijos, kurios galėtų ruošti patrankų mėsą realiems konfliktams.

 

„Tai yra kontroliuojamo chaoso strategija, kai matai tą nepasitenkinančiųjų terpe ir gali tuo pasinaudoti“, – pritaria N.Maliukevičius.

 

Kaip su tuo kovoti?

 

Lietuva – demokratinė šalis, garantuojanti minties ir žodžio laisvę. Tai vienas iš kertinių jaunos valstybės pasiekimų. Juo naudojasi net ir tie, kurie atvirai niekina savo valstybę, bet ar tai reiškia, kad juos reikėtų tildyti? Jokiu būdu. Štai mūsų pašnekovų atsakymai į klausimą, kas vyksta ir ką daryti.

K.Žukauskas: „Tai tiesiog suklaidinti žmonės, tai mūsų valstybės problema, kad nesugebama pasiekti jų su teisinga informacija. Kai tu pradedi netikėti niekuo, tai tampa šalies problema. Bet tai – demokratija. Visose šalyse to yra, bet ne visos turi išorinių priešų, kurioms naudinga kurstyti nepasitikėjimo burbulą.“

 

M.Laurinavičius: „Daugybė žmonių, kurie dalyvauja akcijose prieš miškų kirtimą ar gina vaikus, ar kovoja su skiepais, jie nuoširdžiai taip mano ir jie turi teisę taip manyti. Mes turėtume demaskuoti tuos tinklus, koncentruotis ne ties tuo, ką kažkoks individas sako, o kovoti su priešiškomis jėgomis, organizuotais tinklais.“

 

A.Ramanauskas: „Visuomenė visada pagimdo vagių, grafitų vandalų, padegėjų... To neišvengsi, tai genetika. Mūsų pareiga sakyti – nebijok. Čia yra normalu.“

 

Finansavimą R.I.T.A. komandai skyrė Atviros visuomenės fondo programa žurnalistikai, dėl to dalinamės šiuo turiniu su visa jį norinčia publikuoti žiniasklaida. Ko prašome naudojantis - tiktai nurodyti šaltinį.

 

Dalyvauti projekte galite ir Jūs – jeigu turite pranešimą mūsų žurnalistams, palikite jį čia: www.rita.lt