Kur Lietuvoje dingsta elektronikos atliekos?

Iškeliauja šaldytuvas, kuriame įmontuotas GPS sekiklis.

 Eglė Rašimaitė

Tai žino visi: tinkamai surinkti ir sutvarkyti elektronikos atliekas būtina. Juk jos gali užteršti orą, vandenį, didinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Kai kurios apskritai yra pavojingos ir jeigu išmetamos neperdirbtos, gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Visi taip  pat (teoriškai) žino, kad šias atliekas tvarkyti reikia atsargiai ir atsakingai.

 

Tačiau teorija nuo praktikos labai skiriasi. Tuo įsitikinome šio tyrimo metu.

Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas principas „teršėjas moka“. Lietuvoje veikiantys gamintojai ir importuotojai turi pasirūpinti prekių ir jų pakuočių sutvarkymą, kai jos tampa atliekomis, ir už tai sumokėti.  Tačiau realiame gyvenime tai reiškia, kad pirkdami šaldytuvą ar viryklę – nes šįkart kalbame apie elektros ir elektronikos atliekas – už jų atliekų sutvarkymą sumokame patys. Kai kurių specialistų teigimu, maždaug 10 eurų šaldytuvo kainoje yra kaip tik už jo sutvarkymą jam tapus atlieka.

Lietuva yra pasirinkusi mažesnį Europos Komisijos nustatytą elektronikos atliekų surinkimo lygį - tai yra 60% įrangos, pateiktos konkrečios šalies rinkai per praėjusius trejus metus, vidutinio svorio; arba 85% valstybėje susidariusių elektronikos atliekų pagal svorį. Užduotys kasmet didėja palaipsniui.

Absoliuti dauguma Lietuvos gamintojų ir importuotojų atliekų tvarkymą organizuoja per specialiai tam tikslui įsteigtas nepelno organizacijas: Elektronikos platintojų asociacija (EPA) ir Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija (EGIO). Dar dvidešimt vienas gamintojas ir importuotojas atliekų tvarkymą organizuoja individualiai.

EGIO atliekų surinkimo užduotis įvykdo, priekaištų iš institucijų nėra gavę. Tačiau EPA pastaruosius dešimt metų yra įspėjama ir baudžiama už tai, kad nesurenka numatyto elektronikos atliekų kiekio. Asociacija galynėjasi teismuose dėl stabdomų ar naikinamų licencijų ir teigia patirianti nepagrįsta spaudimą ir persekiojimą. Ji tvirtina, kad atliekų normos surinkti neįmanoma, nes tiek elektronikos atliekų Lietuvoje esą nėra.

 Kas mokės baudas?

Dvi elektronikos atliekų tvarkymu užsiimančios organizacijos jau ilgą laiką aštriai ginčijasi. Elektronikos platintojų asociacijos direktorius Linas Ivanauskas tvirtina, kad elektronikos atliekų, tiek kiek Lietuva įsipareigoja surinkti, pas mus tiesiog nėra, nes per mažai parduodama. Anot L. Ivanausko, senjorai išvis nelinkę atsikratyti senais ar nenaudojamais įrenginiais, nes dar prisimena, koks stebuklas jų namuose kadaise buvo šaldytuvas, televizorius ar skalbyklė.

Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija su šiais teiginiais nesutinka. Anot jos vadovės Veronikos Masalienės, Lietuvai, kaip ir kiekvienai ES valstybei teks užtikrinti atliekų surinkimą, priešingu atveju tai daug kainuos visiems, nes sankcijos būtų pritaikytos Lietuvos valstybei, o baudas tektų mokėti iš biudžeto.

Kad atliekų Lietuvoje yra Laisvės TV teigia ir atliekų perdirbimu užsiimančios įmonės

EMP recycling Produkto vadovė Asta Prankienė, ir Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis. Pastarasis pabrėžia, kad efektyviam surinkimui trukdo nepakankamas gyventojų švietimas.

Jam pritaria ir Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė 

Agnė Bagočiūtė. “Mes girdime iš organizacijų ar elektronikos gamintojų, kad lietuviai yra viena iš tų tautų, kurie sugedusio šaldytuvo negrąžina sutvarkyti, o pasideda kažkur į sodybą, uždengia staltiesėlėmis ir dar jį laiko. Mes girdime, kad tai gali įtakoti užduočių vykdymą. Tačiau yra nustatytos gamintojų ir importuotojų pareigos, dalį lėšų jie turi skirti visuomenės švietimui, paaiškinti, kad tai yra atliekos, koks jų poveikis ir kad jas reikia sutvarkyti.“- sako A. Bagočiūtė.

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sako išgirstantis daug argumentų, kurie neįtikina.  

Valstybės kontrolės Ekonomikos audito departamento vyriausiasis patarėjas Mindaugas Milčiūnas sako, kad nevykdyti įsipareigojimų gamintojams ir importuotojams yra pigiau.

Liepė nutraukti visus fimavimus

Už elektronikos atliekų sutvarkymą yra atsakingi patys gamintojai ir importuotojai, o ne juos vienijančios organizacijos. Šios turi tik organizuoti atliekų surinkimą. EPA vienija visus didžiuosius Lietuvos gamintojus ir importuotojus, tokius kaip RIMI, Snaigė, Maxima, Ermitažas, Senukai. Tik dalį atliekų tvarkymo užduočių EPA vykdo jau dešimtmetį, tačiau jos narių skaičius per tą laiką augo. Atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į tai, kad tos užduotys – iš tiesų neįvykdomos ragina ir pati EPA. Kaip vieną pagrindinių kliūčių atliekoms surinkti asociacija nurodo faktą, kad šaldytuvus ir virykles surenka licencijų tam dažnai neturintys baldų perkraustytojai, kurių niekas nekontroliuoja. Tačiau ėmus teirautis apie pačios EPA problemas, jos direktorius galiausiai atšaukė tris kartus nukeltą interviu. Jo viešųjų ryšių atstovės žodžiais, organizacijos nariai „liepė nutraukti visus filmavimus“.

Šėšėlinės rinkos problemą, anot EPA, įrodo elektronikos atliekų kelio sekimo eksperimentas, kurį asociacija atliko prieš dvejus metus. Žmonės  nebereikalingus šaldytuvus atidavė įmonėms, kurios skelbiasi išvežančios tokias atliekas. Į šaldytuvus buvo sumontuoti GPS sekikliai ir nuotoliniu būdu stebima, kur jie nukeliauja.

 

Vieno šaldytuvo kelias

Keletą tokių išvežėjų patikrinome ir mes. Pavojingas atliekas išvežti licenciją turinti bendrovė „Nikanoros“ balandžio 17 d.  paėmė šaldytuvą iš gyventojo Vilniaus Gedimino prospekte. GPS sekiklis parodė, kad šalia Drujos gatvės, kur yra įmonės buveinė, šaldytuvas atsidūrė dar tą pačią dieną. Tačiau ten jis prastovėjo ne dvi paras, kaip leidžia įmonės licencija, bet beveik savaitę. Iš tos pačios vietos siunčiamas GPS signalas dingo tik po Velykų, balandžio 23 dieną.           

 Dar du internete besiskelbiantys licencijų neturintys vežėjai – už šaldytuvo ir viryklės išvežimą paėmę po nuo kelių iki keliolikos eurų – nustebo paprašyti čekio. Isvezam.lt  (MB Cargomila) surinkėjai, paėmę viryklę, sąskaitą žadėjo atsiųsti elektroninių paštu. MB Cargomila sąskaitos nesulaukėme. Isvezame-siuksles.lt (Opus realis) išgabendami šaldytuvą paragino neimti čekio, nes „teks sumokėti PVM“. Iš Opus Realis sąskaitą gavome po savaitės. Prašymo patiems sumokėti PVM nebeliko. 

EPA teigimu, tokių licencijas tik išvežti turinčių ir visai nelicencijuotų surinkėjų yra šimtai. Ir jų niekas nekontroliuoja.

Tačiau kaip, rodo Aplinkos ministerijos institucijų duomenys, kontroliuoti pačią kontrolės nelegaliems surinkėjams trūkumu besiskundžiančią EPA, yra ypač sunku. Vilniaus aplinkos apsaugos departamento tinklalapyje skelbiama, kad patikrinimų metu pažeidimai asociacijoje EPA nustatyti jau 2009 metais. Ir kad už minėtus pažeidimus aplinkos ministerija jau tuomet turėjo teisę stabdyti EPA‘os licencijos galiojimą.

http://vrd.am.lt/VI/article.php3?article_id=3633

2013 m. nustatyta, kad neįvykdytos užduotys dėl elektroninės įrangos atliekų perdirbimo pagal atskiras įrangos kategorijas. Patikrinimo metu asociacijos EPA atstovai nepateikė prašomos informacijos. Tik skyrus asociacijos vadovui administracinę baudą už pareigūnų reikalavimų nevykdymą ir išsireikalavus reikiamus dokumentus nustatyta, kad nuo 2009 metų EPA neatlieka jai nustatytų užduočių – neorganizuoja reikiamo kiekio elektros įrangos atliekų surinkimo ir perdirbimo.    

http://vrd.am.lt/VI/article.php3?article_id=6701

Prieš penkerius metus aplinkosaugininkai ėmė aiškintis ar gali būti, kad dalis elektronikos atliekų tvarkomos tik „popieriuje“, kai kilus vaidinamajam „Metrail“ skandalui paaiškėjo, kad šis atliekų tvarkytojas iš tiesų atliekų netvarko, o išduoda suklastotas pažymas ir žalos valstybei galėjo padaryti už 7 mln. eurų.

 Tuomet Aplinkos ministerija pranešė, kad nesutvarkyta buvo ir daugiau kaip 1,5 tūkstančio tonų elektros ir elektronikos atliekų. Šiais veiksmais viešajam interesui padaryta daugiau kaip 400 tūkstančių eurų žala. Pareigūnų duomenimis, išaiškintoje schemoje dalyvavo vienintelė gamintojus ir importuotojus vienijanti asociacija EPA. Dėl šios asociacijos veiklos buvo kreiptasi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Paprašyta pateikti dokumentus pareigūnų patikrinimui EPA pateikė tik dalį informacijos, likusią pateikti atsisakė.        

https://www.delfi.lt/grynas/aplinka/aiskinsis-ar-elektronikos-atliekos-tvarkomos-tik-popieriuje.d?id=66566488

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, sistemingai nevykdydama tvarkymo užduočių, EPA per 2011-2015 metus nesutvarkė daugiau kaip 15 tonų atliekų ir padarė žalos valstybei už beveik 5 mln. eurų.   

https://sc.bns.lt/view/item/206987

Aplinkos apsaugos agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus patarėja Kristina Misikonienė teigia, kad "2013-2017 metų laikotarpiu Asociacijai "EEPA" buvo taikyti 7 įspėjimai apie galimą licencijos sustabdymą, taikyti 3 licencijos galiojimo sustabdymai už nepašalintus trūkumus ir 2 licencijos galiojimo panaikinimai.

Taip pat EPA turi turėti banko garantiją ar laidavimo draudimo sutartį, įrodančią, kad tvarkymas jos atstovaujamų Gamintojų ir importuotojų parduotos įrangos atliekų bus finansuojamas.

Tvarko vis mažiau atliekų

Paklausta kiek kartų Aplinkos ministerija yra pareikalavusi EPA pervesti garanto sumą į valstybės biudžetą, Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Agnė Bagočiūtė negalėjo tiksliai atsakyti, teigdama, kad „ne taip seniai dirba ministerijoje“. Ji sakė tikrai žinanti, kadkolegos yra bent jau vieną kartą kreipęsi“.

EPA viešųjų ryšių atstovo teigimu, banko garantą į valstybės biudžetą EPA yra pervedusi tris kartus. Sykį jis buvo gražintas asociacijos nariams, dar du garantus tebesiekiama susigrąžinti teismuose.   

Kiti rinkos dalyviai teigia, kad EPA kasmet vis mažiau sutvarko tų atliekų, kurias tvarkyti yra brangiausia. Jie skaičiuoja, kad per 2015, 2016 ir 2017 metus už nesutvarkytų atliekų dalį žala valstybei turėtų viršyti 4 mln. eurų. Arba tiek turėtų siekti į biudžetą pervesto garanto suma. 

Pati EPA praneša teismui paaiškinusi, kad Aplinkos apsaugos agentūrai reikalaujant sutvarkyti trūkstamą elektroninės įrangos atliekų kiekį, o Aplinkos ministerijai pradėjus lėšų išieškojimą pagal laidavimo draudimo sutartį, asociacija už tą patį pažeidimą baudžiama du kartus. Todėl, šių metų sausį teismas nusprendė, kad elektronikos atliekų tvarkymo licencijos EPA panaikintos neteisėtai. https://www.epa.lt/naujienos/teismas-elektronikos-atlieku-tvarkymo-licencijos-eepa-panaikintos-neteisetai/

EPA direktorius L.Ivanauskas, tris kartus nukėlęs sutartą interviu laiką, galiausiai jį atšaukė. Laiške jis neigia mums per viešųjų ryšių atstovą perduotus žodžius, esą organizacijos nariai jam „liepė nutraukti visus filmavimus“. Jo teigimu, konkrečiu atveju nebuvo pasinaudota galimybe duoti interviu, atsižvelgiant į reportažo temas, ypač siekiant nedidinti ir taip esamos įtampos tarp asociacijos ir kai kurių valstybės institucijų.

Raštu paklaustas ar teismuose siekdama susigrąžinti ir licencijas, ir į valstybės biudžetą pervestus garantus, vengia atsakomybės apskritai, Ivanauskas aiškina, kad asociacijos ir kontroliuojančių institucijų nuomonės labiausiai išsiskiria dėl kitko. Esą priekaištai EPA kelti dėl netinkamai skelbtos informacijos apie atliekų surinkimo vietas. Ir asociacijai, nepaisant to, kad de facto turi atliekų surinkimo vietas ir joje surenka atliekas, pasibaigus ataskaitiniams metams skiriama 10 procentų didesnė atliekų tvarkymo užduotis, dėl ko asociacija tampa neįvykdžiusi užduočių.

 Atsakomybę kabina gyventojams

Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis pabrėžia, kad už visą gaminių atliekų tvarkymą ir finansavimą atsakingi gamintojai ir importuotojai, o ne juos vienijančios organizacijos. „Kiekvieno gaminio parduodamo buityje naudojamo šaldytuvo, viryklės, arbatinuko, lygintuvo kainą yra įskaičiuota atliekų tvarkymo kaina, Kiekvienas gyventojas įsigijęs įrenginį susimoka už jo sutvarkymą, todėl jis ir nusipelno, kad tos atliekos būtų sutvarkytos. Nesutvarkytos jos papuola į aplinka ir teršia mūsų gruntinius vandenis ir miškus ir ta aplinka už kurią mes susimokame dėl jos kokybės - ji nukenčia. Tai vienas dalykas, o kas liečia verslą – tai verslas privalo pasirūpinti atliekų sutvarkymu tiek kiek numatyta direktyvoje ir įstatyme. Ir nei organizacijos, nei atliekų tvarkytojai, o GI atsakingi tiek teisiškai, tiek morališkai, tiek visais aspektais.“, - teigia A. Skinulis.  

Anot Valstybės kontrolės Ekonomikos audito departamento vyriausiojo patarėjo M.  Milčiūno, patekę į rinką gaminiai ir pakuotės apmokami ne po vieną kartą. „Gyventojai sumoka ne vieną kartą už tą patį gaminį: jį pirkdami, o paskui dar ir už sutvarkymą, kai pats gamintojų atsakomybės principas sako, kad gamintojas išleisdamas į rinką gaminį jis pats turi jį sutvarkyt. Tai čia yra, nu tiesiog, taip negali būt, kaip šiai dienai yra.”, - pabrėžia M. Milčiūnas.

Aplinkos ministras K. Mažeika teigia matąs kad principą „teršėjas moka“ siekiama iškraipyti, o atsakomybę permesti gyventojams.  „gyventojai sumoka kelis kartus ir paskutinį kartą tai yra sąvartyno mokestis arba ateityje planuojamas atliekų deginimo mokestis, kur tos pakuotės arba tai už ką turėtų būti atsakingi gamintojai ir importuotojai vėlgi nugula ant gyventojų pečių.  Matome, kad ta licencijuojama veikla, būtent asociacijų veikla, tų kurie atsakingi už atliekų kiekių sutvarkymą, jie dažnai matome, vengia atsakomybės.“- teigia ministras.

Jis pabrėžė, kad šias spragas siekiama „užtaisyti“ naujai parengtu Atliekų tvarkymo įstatymu:   „Kalbame apie Aplinkos agentūros veiksmus, apie funkcijas ir prievoles asociacijoms, kurios neįvykdo įsipareigojimų, nevykdo agentūros nurodymų, inspektorių nurodymų, kurie nustato pažeidimą ir po pakartotinių pažeidimų jiems ta licencija turėtų būti panaikinta automatiškai.  Mes visi suprantame, kad jeigu nėra sutvarkyta, jeigu vyksta tarša, jeigu yra neįvykdomi uždaviniai, kurie yra keliami, juolab kad yra reikalaujama užstato, kuris, kaip rodo teisminiai procesai, vėliau yra grąžinamas – tai praktiškai tas teršėjas, ne tik nemoka, bet jam netgi užstatas yra grąžinamas po teisminių ginčų ir jis toliau tęsia savo veiklą. Tai tas tikrai turi baigtis ir mes rudens sesijoje tą įstatymo paketą planuojame pareikti Seimui ir tikėkimės, kad jis bus pakankamai greitai priimtas.“

Aplinkos apsaugos instituto direktorius A. Skinulis sako, kad atliekos sutvarkomos ne visos dėl paprastos priežasties: kai kurias atliekas tvarkyti yra brangu ir verslas šitaip taupo. Lieka klausimas, ką veikia visokios kontroliuojančios institucijos, ypač prie valdžios, kuri vadinasi žaliųjų. Kol veikia daugmaž nieko, dirva šešėliui atsiranda jau pačioje proceso pradžioje, nes niekas tiksliai neskaičiuoja, kiek elektronikos į Lietuvą patenka apskritai.

„Kai kurios atliekos yra puikiai tvarkomos, pavyzdžiui, dienos šviesos lempos. Sistema puikiai veikia, užduotys pasiekiamos. Bet tos atliekos, kurios sunkiau renkamos ir yra brangesnė sistema, pavyzdžiui smulki elektronika, tai iškarto matosi, kad yra toli gražu iki užduočių pasiekimo.“ – sako A. Skinulis. Jis pabrėžia, kad svarbiausias klausimas – ne ar atliekų yra, o kiek kainuoja jų sutvarkymas? „Tam tikri verslai Lietuvoje ir netgi dideli prekiniai ženklai šitoj vietoj taupo. Taupo mūsų gyventojų sąskaita, o tai nėra sąžininga kito verslo, kuris netaupo ir pačių gyventojų ir pačios valstybės atžvilgiu.“, - sako A.Skinulis.

Pasak jo, priežastis dėl ko užduočių nevykdanti EPA vienija beveik 80% gamintojų ir importuotojų, o nustatytus atliekų kiekius surenkanti EGIO tik kiek daugiau nei 20% - taip pat yra kaina – būti EGIO nariu kainuoja daugiau. Kai kurių kategorijų atliekų sutvarkymas EGIO gali būti iki 40% brangesnis.  

2017 m. iš narių surinko

EGIO (22,6% rinkos)  1 427 035,18 EUR

EPA (77,3% rinkos) 2 621 866,57 EUR

„Galime palygint organizacijas: EGIO vienija Lietuvos verslą ir mažas įmones, kurios gal labiau gal bijo sankcijų nei didžiosios; EPA vienija daugiau didžiąsias įmones, kurios gal mažiau tų sankcijų bijo – tai vienas iš aspektų. Bet labiausiai nuo filosofijos, nuo pačios organizacijos požiūrio priklauso. Dėl ko EGIO yra maža organizacija, o EPA – didelė? Tai imam kainą ir mes matome, kiek kainuoja EGIO dalyvavimas – pilnas užduočių įvykdymas ir kiek kainuoja EPA, nes ne viską tvarkai.“, - aiškina A. Skinulis.

Pasak jo, šešėlinė rinka egzistuoja ne vien tik atliekų tvarkyme, jis atsiranda jau pačioje proceso pradžioje: pirmiausia – nėra tiksliai paskaičiuojama kiek elektronikos įrangos patenka į Lietuvos rinką apskritai. „Visi gamintojai ir importuotojai tiekdami vidaus rinkai gaminius deklaruoja Aplinkos ministerijai kokių gaminių patiekia. Tai pagal šią informaciją apie 30 tūkst. tonų yra patiekta. Bet šiame kiekyje aišku nėra – kokio procento sunku pasakyt, bet jis tikrai nebūtų labai mažas – to elektronikos kiekio, kurio gamintojai nedalyvauja atliekų tvarkymo sistemoje, bet vidaus rinkai tiekia.

Taupydami mokesčiams arba slėpdami, tiekia taip pat naudotą buitinę techniką. Labai daug gamintojų ir importuotojų šiandien nevykdo pareigų ir tas patiekiamas kiekis net nepapuolą į oficialią apskaitą.“, - teigia A. Skinulis. Anot jo, pavyzdžiui Islandijoje į rinką vienam gyventojui per metus išleidžiama 44 kg elektros ir  elektronikos gaminių, Lietuvoje - 11 kg. „Sunku būtų sakyti, kad islandas perka 4 televizorius. Aišku, perkamoji galia didesnė, galimybės didesnės, tačiau šis pavyzdys parodo, kad tas kiekis kuris oficialiai deklaruojamas kaip išleidžiamas Lietuvoje tikrai yra didesnis. Preliminariais vertinimais, manau, jis siektų ne 30 tūkst., o 40-45 tūkst. tonų.“, - skaičiuoja Aplinkos apsaugos instituto vadovas.   

Ministras atkreipia dėmesį, kad vadinamasis šešėlis turėtų padėti lengviau surinkti numatytus atliekų kiekius, o ne atvirkščiai: „Jeigu mes kalbam apie tai, kad įvažiuoja daug į Lietuvą neapskaitytų nedeklaruotų prekių, kurios patenka vartotojams ir jie atsikrato, išmeta - tai toms organizacijoms turėtų būti kaip tik ypač lengva pasiekti reikalingus sutvarkyti kiekius. Atrodo, kad tų atliekų turėtų būti visur pakankamai, [...] netgi turėtų būti perteklius.“

Rinkos dalyvių vis dar keiksnojama vieninga gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinė sistema – GPAIS – pakankamai veikia, jai pritaria tie, kurie siekia skaidrumo. Anot ministro, "turime pripažinti, kad vis dar yra nemažai rankinio darbo, bet akcentuojame, kad ir pačios įmonės, gamintojai ir importuotojai, turi būti pasiryžę atverti mums paslapties šydą ir prisidėti prie proceso skaidrinimo. Nes šiandien jų reputacija yra pakankamai prasta dėl tų visų praeities istorijų, situacijų ta pati „Metrail“ byla garsioji – vis tai meta šešėlį ant organizacijų ir kelia nepasitikėjimą. Todėl manome, kad būtent GPAIS yra įrankis padėti toms organizacijoms tapti viešomis.“, - sako ministras. 

Kad GPAIS – kai jau ims veikti tinkamai – padės pasiekti skaidrumo sutinka ir EMP recycling Produkto vadovė Asta Prankienė, tačiau ji pabrėžia, kad kontroliuotojai turėtų susitelkti ne į popierinių ar elektroninių dokumentų pildymą, bet į realią įmonių veiklą. „Mes norėtume, kad tai būtų daugiau fizinė kontrolė, kad inspektorius atvažiavęs į įmonę žiūrėtų ką ta įmonė veikia, kaip ji renka atliekas, ką toliau su jomis daro. Aišku, dokumentacija ir apskaita irgi yra svarbi, bet jeigu tu teisingai vykdai veiklą, tai tu ją teisingai ir apskaitysi. Bet jeigu tikrinami tiktai dokumentai ir nežiūrima, kas realiai daroma, tai galima dokumentuose viską labai gražiai parodyti.“, - sako A. Prankienė. Ji sutinka, kad vien tik dokumentinė kontrolė ir buvo sąlyga vadinamajam „Metrail“ skandalui kilti.

 Kas jiems yra svarbiausia?

 Prisimenant, kad principas „Teršėjas moka“ elektronikos atliekų tvarkyme galioja nuo du tūkstančiai penkioliktųjų, galime prisiminti, ir kas nuo tų metų kontroliavo Aplinkos ministeriją. Iki 2016-ųjų Aplinkos ministras buvo Kęstutis Trečiokas – pamenate, iš Tvarkos ir teisingumo ir bylos dėl Vijūnėlės dvaro.

Po 2016 m. Seimo rinkimų turėjome jau du valstiečių ir žaliųjų ministrus. Tačiau žalumo truputį gal ir per mažai, kad iš tiesų rūpėtų, kad Lietuvoje elektronikos atliekos būtų tvarkomos tinkamai ir skaidriai. Svarbiau kol kas yra kilnoti ministerijas.