Komunikacinė skiepų krizė

Nuo pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo dienų didžiausias dėmesys buvo skiriamas medicininių vakcinų ir įrangos pirkimui, o komunikacija su visuomene buvo pamiršta – atrodė, kad ji turėtų įvykti savaime, Laisvės TV tikina profesorius Vytautas Usonis. „Praėjus 30 metų, akivaizdu, kad taip nenutiko“, – priduria jis.

delfi.lt/nuotr. 

GODA RAIBYTĖ

Nesusikalbėjimo pasekmė – 2019 m. užregistruoti 825 susirgimai tymais – daugiausia per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Kokias komunikacijos klaidas darome ir kaip pagerinti susikalbėjimą – aiškinomės su prof. V. Usoniu ir komunikacijos ekspertu Arijumi Katausku.

Kaip manote, kokią didžiausią klaidą darome bendraudami su žmonėmis, kurie yra nusiteikę prieš skiepus?

Vytautas Usonis (V. U.) Manau, sunkiausias dalykas yra būtent bendravimas. Labai dažnai bendros kalbos nerandame. Atrodo, kad visi labiau rūpinasi vaikų sveikata ir skiepų kokybe negu profesionalūs medikai. Nuo pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos dienų didžiausias dėmesys buvo skiriamas vakcinų ir įrangos pirkimui. Atrodė, kad komunikacija ateis savaime. Praėjus 30 metų akivaizdžiai matome, kad taip nenutiko. Jeigu komunikacijos tinkamai neatlieka valstybinės struktūros, nišą užpildo skeptiškai nusiteikę asmenys. 

Arijus Katauskas (A. K.) Pirma, dažnai diskutuodami apie tam tikras problemas, girdime medikus, kalbančius savo kalba. O oponuojančioje pusėje – žmones, kurie mintis dėsto labiau suprantamai sprendimus turintiems priimti tėvams. Tai yra žinių ir gebėjimo jas perduoti skirtumas. Antra, bendrosios informacinės erdvės pokyčiai. Neišmanančiųjų balsas skamba kur kas garsiau. Sprendimą priiminėjantis žmogus nėra vakuume – jis jau girdėjo gandus ir melą, kurie vis didėja, nes nebuvo tinkamai suformuluotos informacijos paprastam žmogui. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais – komunikacine prasme esame krizinėje situacijoje, kuri tęsiasi 30 metų. Deja, vieno sprendimo, kaip tai pakeisti, nėra.

Kaip žinoti, kur yra riba, kad per daug nesuprimityviname informacijos, kurią norime pateikti?

 A. K. Kiekviena žinutė turi savo tikslinę auditoriją. Kai sieki susitarti su žmogumi, kuris neišmano terminų, kiekvienas profesionalas ras, kaip paaiškinti, ką jis turi omenyje.

 V. U. Medicinos studijose mūsų niekas nemokė bendrauti su visuomene, ypač žinią nešti didesnei auditorijai, todėl labai svarbu, kad vienoje komandoje dirbtų sveikatos apsaugos ir komunikacijos profesionalai. 

 Vienas iš dažnesnių argumentų iš antivakserių yra tas, kad ne visi medikai pasisako už skiepus ir ne visi skiepijasi. Profesoriau, ar jums teko girdėti tokių atvejų?

 V. U. Galiu pasakyti, kad skiepijuosi nuo 1996 m., kai į Lietuvą atkeliavo europinio standarto vakcinos. Be to, negalima visų gydytojų apibendrinti terminu  medikas. Kokia to mediko specialybė? Jeigu kalbinsite užkrečiamųjų ligų specialistus, pokalbis bus visiškai kitoks nei su tais, kurių darbas su tuo visiškai nesusijęs. 

Vytautas Usonis. delfi.lt/nuotr.

Profesoriau, ar turime šaltinių lietuvių kalba, kur būtų galima rasti patikimos informacijos apie skiepus?

V. U. Lietuvoje turbūt galėčiau paminėti nebent Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ulac.lt, – aut. past.) tinklalapį. Tačiau labai pasigendu oficialios Sveikatos apsaugos ministerijos, Seimo Sveikatos apsaugos komiteto pozicijų. 

Arijau, kaip manote, ar tėvai, kurie pasirenka neskiepyti vaikų, tai daro išklausę abiejų pusių argumentus?

 A. K. Per savo karjerą supratau vieną dalyką – racionalai sprendimus priimančių žmonių nėra labai daug. Apsispręsti kartais gali pakakti laiku ir vietoje atsiradusio šarlatano pasakymo. Kai žmogui reikia informacijos – nugalės tas, kurio informacija bus greičiausiai pasiekiama ir lengviausiai suprantama. Jeigu „Google“ suvedęs „skiepų žala“ gausiu kažkokio veikėjo pasisakymą, kas blogo gali nutikti mano vaikui, bet ten nebus profesionalų komentarų, galiu priimti visiškai neadekvačius sprendimus. 

Jeigu nėra objektyvios ir auditorijai suprantamos informacijos, visada vysimės traukinį. Visada atsiras veikėjas, turintis keliasdešimt tūkstančių sekėjų socialinėje erdvėje, kuris be jokio pagrindo galės pasakyti: „yra šitaip“. O paskui jau profesionalams teks įrodinėti, kodėl taip nėra. Be to, ir komunikacijoje mums reikėtų nustoti naudoti kai kuriuos terminus. Pavyzdžiui, „alternatyvūs faktai“. Nėra tokio dalyko: yra faktai ir melas. 

Profesoriau, esate minėjęs, kad iš dalies, visam šiam „alternatyvių faktų“ judėjimui galėtume ir būti dėkingi. Ką turėjote mintyje?

V. U. „Dėkingi“ parašyčiau kabutėse, nes nežinau, kaip žmogus gali būti dėkingas, kai žino, kad juo manipuliuojama. Kalbant apie konkrečią ir siaurą sveikatos apsaugos sritį kaip skiepai, galime pamatyti visą spektrą melagienos. Nuo grubios netiesos sakymo – pavyzdžiui, seniai paneigto teiginio, kad skiepai neva sukelia autizmą arba turi nuodingų medžiagų iki faktų, specialiai paimtų iš konteksto. Sakykime, dažnai akcentuojama, kad JAV vakcinų nepageidaujamų reiškinių registravimo ir stebėjimo sistema kasmet registruoja apie 30 tūkst. nepageidaujamų reiškinių po skiepo. Tačiau nutylima, kad registruojami VISI nepageidaujami reiškiniai, kurie įvyko per 36 val. po vakcinacijos, net fizinės traumos, autoįvykiai. Tik vėliau ekspertai išsiaiškinta, koks yra priežasčių-pasekmių ryšys, kiek iš tikrųjų tų reiškinių susiję su skiepu. 

Arijus Katauskas. delfi.lt nuotr.

Arijau, ar pastaruoju metu pastebėjote, kad ieškoma kūrybiškesnių būdų, kaip informuoti visuomenę?

 A. K. Kas pasikeitė? Žinomi žmonės, kurie yra įsigilinę į vieną ar kitą temą, aktyviau dalyvauja komunikacijoje. Mano nuomone, mes šitą namą griovėme dešimtmečius. Atstatyti per dieną jo tikrai neįmanoma. Tam reikės  daug darbo: gydytojų pastangų, melagingos informacijos apribojimo. Pastarasis uždavinys yra skirtas žiniasklaidai. Negalime absoliutaus melagio leisti kalbėti didžiuliame kanale lyg jis būtų lygus, tarkime, profesoriaus oponentas. Be to, žmonės šiaip nesiedukuoja. Tie, kurie supranta skiepų vertę, greičiausiai ir liks toje pačioje pusėje. Kitiems reikės kartoti ir kartoti. Ir kartoti žinutes, kurios juos veikia. 

 Ar tą namą atstatyti dar ne per vėlu apskritai? Profesoriau, pateikėte statistiką, kad šiemet susirgimų tymais buvo neįprastai daug. 

 V. U. Geriau vėliau negu niekada. Gera žinia ta, kad objektyvios informacijos vertė yra suprantama vis labiau. Mažiau laidų, kur vienoje stalo pusėje sėdi profesionalai, o kitoje – žmonės, visai neturintys išsilavinimo. Ir tai pateikiama kaip lygiavertės, bet skirtingos nuomonės. Daugiau negu 800 susirgimų tymais  šiemet. Tai – didžiuliai skaičiai, parodantys, kad esame nublokšti 15–20 metų atgal. Reikės šį kelią iš naujo nueiti tam, kad pasiektume laisvos nuo tymų šalies statusą. Kuo daugiau bendradarbiausime, kuo daugiau kalbėsimės, tuo geresnį rezultatą pasieksime.