Rinkimus laimėti Lietuvoje pakaktų kelių šimtų tūkstančių

Bendrovės „Netflix“ sukurtas ir beveik prieš mėnesį pradėtas rodyti dokumentinis filmas „The Great Hack“ dar kartą priminė, kad pasitelkus socialinių tinklų vartotojų duomenis, galima nulemti rinkimų rezultatus demokratinėse valstybėse. Filme paminėta ir Lietuva, kurioje savo paslaugas siūlė manipuliuotojai rinkėjų protais. Specialistai pastebi, kad nėra itin svarbu, kas siūlė ir kas bandė pasinaudoti tokia paslauga: didžioji bėda – nesuvokiame pavojaus masto, o teisinis reguliavimas nebespėja vytis besikeičiančios aplinkos.

 

Ramūnas Terleckas

 

Pėdsakai Vilniuje

„The Great Hack“ pasakojama istorija, kaip Jungtinėje Karalystėje registruota kompanija, „Cambridge Analytica“ gavusi ir išanalizavusi „Facebook“vartotojų asmeninius duomenis, juos naudojo paveikti prezidento rinkimų kampaniją JAV, taip pat  balsuojant dėl „Brexit“. Filme kelis kartus sušmėžuoja ir Lietuvos vardas. „Cambridge Analytica“ ausys čia pasirodo su Liberalų sąjūdžio vardu, kuris 2015 m. savivaldos rinkimuose iš „Cambrige Analytica“ įmonės „SCL Elections“  už 30.000 eurų pirko paslaugų, kurios galėjo padėti Remigijui Šimašiui laimėti sostinės mero postą. Liberalų sąjūdžio ir „SCL Elections“ bendradarbiavimo faktą fiksuoja Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) 2018 – ųjų gruodžio 21 d. posėdyje. Ji konstatuoja, kad Liberalų sąjūdis pažeidė Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą, nes nedeklaravo šių išlaidų. VRK pavedė savo Politinių partijų ir kampanijų finansavimo kontrolės skyriui atitinkamai patikslinti liberalų finansavimo apskaitos žiniaraštį. Tačiau jokio didesnio dėmesio šis faktas nei visuomenės, nei politikų veiklos lauke nesulaukė. Specialistai teigia, kad 30.000 eurų užsakymas tokiai bendrovei kaip „Cambrige Analytica“ yra menkas – paprastai ji be milijono retai imdavosi rimtesnių darbų. Bet kaip pastebi „Lietuvos ryto“ žurnalistas Tadas Ignatavičius straipsnyje „Vilniuje – smegenų plovimo pėdsakas: jis veda į Liberalų sąjūdį ir R. Šimašiaus rinkimų štabą“ galbūt planų turėta didesnių, tačiau Eligijui Masiuliui patekus į skandalus ir pasitraukus iš partijos vadovo posto, jie nevirto kūnu.(https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2018/11/03/news/vilniuje-smegenu-ploviklio-pedsakas-jis-veda-i-liberalu-sajudi-ir-r-simasiaus-rinkimu-staba-8102486/).

 Nemato ir nesupranta problemos

„Laisvės TV“ kalbinti ekspertai sako, kad gaila, jog  Liberalų sąjūdžio bendradarbiavimo faktas su „Cambridge Analytica“ Lietuvoje nesukėlė bent jau platesnės diskusijos apie socialinio profiliavimo, socialinių medijų, modernėjančių technologijų įtaką politiniams procesams ir nacionaliniam saugumui. 
Aidas Petrošius, komunikacijos specialistas, daugelio rinkiminių kampanijų dalyvis, teigia, kad problema yra daug gilesnė nei matoma Lietuvoje.

Aidas Petrošius: "Yra svarbu žinoti, kas tuo užsiėmė, kaip ilgai, kokiu mastu ir kokia kaina"./delfi.lt nuotr.

 

„Ekspertai pastebi, kad „Cambridge Analytica“ sėkmingai panaudoti poveikio rinkėjams metodai sukėlė kritinę žalą atvirų demokratinių rinkimų sistemai. Atskleistos silpnosios vietos suteikia „įrodymus“ abejonėms laisvų ir atvirų rinkimų patikimumu. Šį naratyvą dar ilgai išnaudos represyvūs režimai, o Vakarų visuomenėje sukeltas nepasitikėjimas kraujuos tuziną ar daugiau metų“, ­­­­­­­– sako A. Petrošius.

Anot jo, „Cambridge Analytica“ pademonstravo, jog socialinių tinklų įgalinamos manipuliavimo žmonių valia technologijos yra nacionalinio lygio saugumo grėsmė. Yra svarbu žinoti, kas tuo užsiėmė, kaip ilgai, kokiu mastu ir kokia kaina.

„Tik suprasdami grėsmės anatomiją galime tikėtis išmokti ją užkardyti ar efektyviai įveikti jos pasekmes. Todėl JAV ir Jungtinės Karalystės politikai ir valstybės institucijos iki šiol skiria tiek daug dėmesio šiam klausimui“, – dėsto komunikacijos specialistas.

Marius Pareščius: „Didžiausia bėda, kad politikai ir valstybės tarnautojai nenori klausytis, ką sako specialistai"./delfi.lt nuotr.

 

Milijonų nulemti rezultatą nereikia 

 

Jam didžiąja dalimi pritaria IT ekspertas Marius Pareščius ir priduria, kad socialinis profiliavimas Lietuvos politiniame gyvenime nėra didelė naujiena.

„Reikėtų prisiminti jau buvusią  žiniasklaidos grupę „balsas.lt“. Jos sukauptais vartotojų duomenimis viena partija itin sėkmingai pasinaudojo prieš keliolika metų vykusiuose rinkimuose į Seimą“, –  sako M. Pareščius. Jo teigimu, skirtingai nei daugelis mano, paveikti rinkėjų sprendimus nereika milijonų.  

„Lietuvoje pakaktų kelių šimtų tūkstančių eurų ir rezultatai būtų matomi“, – šypteli ekspertas bei teigia abejojantis, ar teisinėmis priemonėmis galima suvaldyti modernių technologijų teikiamas galimybes manipuliuoti žmogaus sąmone.

„Didžiausia bėda, kad politikai ir valstybės tarnautojai nenori klausytis, ką sako specialistai. Jie mano esantys protingiausi ir žinantys, ką ir kaip daryti, todėl dažniausiai gaunasi šnipštas“, – realybę apibūdina M. Pareščius.


Siūlo politikams pabusti


A. Petrošius visgi ragina šiuo klausimu diskutuoti ir jį įrašyti į politikų darbotvarkę:

 „Jei teisinė valstybė veikia sklandžiai, atsiradus naujoms, anksčiau nesureguliuotoms grėsmėms ar teisiniams iššūkiams, kuriamos naujos taisyklės. Lietuvoje tokių iššūkių ir grėsmių jau prisikaupė, ypač – susijusių su informacinių technologijų specifika. Tačiau sprendimų stinga”.

Jis netiki, kad nacionalinio saugumo ar teisėsaugos institucijos pačios imtųsi iniciatyvos tirti mūsų rinkimų sistemos bei rinkėjų valios pažeidžiamumą – gali būti apkaltintas politizavimu ir politikavimu. Be to, gali pristigti teisinio pagrindo. Vyriausioji rinkimų komisija veržlumu taip pat nesižymi. Vienintelis šias grėsmes aiškiai suvokęs ir spręsti atkakliai raginęs VRK narys Jonas Udris, anot A. Petrošiaus, buvo patrauktas kaip nepatogus.

“Tik politikai – parlamentas, prezidentas, vyriausybė – turi pakankamai galių ir, tikiuosi, motyvacijos inicijuoti tyrimus, kaip apsaugoti Lietuvos rinkėjus nuo informacinių manipuliacijų. Iš dalies tuo užsiima Krašto apsaugos ministerija, tačiau visuomet blogai atrodo, kai kariškiai kišasi į rinkimus“, – sako A. Petrošius.

Visgi iš kariškių, pagrįstai laikomų hibridinių grėsmių ekspertais, kitos institucijos tikrai galėtų pasimokyti.

Ir A. Petrošius, ir M. Pareščius sutaria, kad ne visas „Cambridge Analytica“ apnuogintas bėdas galėsime išspręsti nacionaliniu lygiu. Sudėtingi ir brangiai kainuosiantys politiniai sprendimai dėl vadinamųjų skaitmeninių milžinių – „Facebook“, „Google“ ir kitų – suvaržymo įkandami tik didžiosioms galioms. O vienintelė politinė institucija galinti veikti mūsų, o ne savo interesų vedina, yra Europos Sąjunga. Čia mūsų politikų vaidmuo – dar svarbesnis. Klausimas, ar ir ką jie per pastaruosius dvejus metus nuveikė, kad grėsmė taptų bent jau prognozuojama? 

Žurnalo „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius liūdnai apibendrina, kad apie moderniųjų technologijų atnešamų iššūkių dydį „niekas nieko nesupranta“. 

„Gal JAV pradėjo suprasti, gal Putinas prieš dešimt metų tą suprato, bet klausimo gylis daugeliui yra nesuvokiamas“, – svarsto A. Katkevičius.  Taigi problema lyg ir žinoma, bet ar yra kas ją sprendžia, tiksliau: ar kas nori ją spręsti?